Sociofobija.Lithuanianforum.net

Sveiki užsukę į Sociofobijos diskusijas! Jūs esate neprisijungę/neužsiregistravę, tad rekomenduojame tą padaryti dabar, nes registruoti nariai nemato reklamos bei turi daugiau galimybių! Smile

Diskusijos, patiriantiems sociofobiją


    Sociofobijos Priežastys (Jūsų Istorijos)

    Share
    avatar
    Monster


    Male Pranešimai : 1230
    Užsiregistravo : 2010-10-10

    Sociofobijos Priežastys (Jūsų Istorijos)

    Rašyti by Monster on Št. 07 19, 2014 9:00 pm

    Zianau kad ne priezasciu reikia ieskoti o sprendimu, kaip kad sake toj audio knygoj. Bet cia labiau is smalsumo, nes pamenu teko isgirsti is kai kuriu forumieciu kad jie jau gime tokie nedrasus. Na as suprantu galima gimti extravertu ar intravertu bet nelabai suprantu kaip galima sociofobu gimti...
    As zinau kad intravertas esu, bet pries mokykla pamenu tai nesutrukde man draugu tureti, sakyciau kad uztektinai turejau ir eidavo skambindavo kad iseiciau, viskas cia mokykloj prasidejo del to bulinimo, pamenu sakydavau tevam kad nenoriu nepatinka man ten eiti, bet sakydavo kad reikia jei nenoriu siuksliu eiti rinkti, kad ateiti sau tai susikursiu, na as ir ejau, tiktai jau baiges mokykla supratau kad nesusikuriau sau ateiti o susigadinau... Bet jau buvo per velu kazka daryt, na aisku ir darbas dar prisidejo... Beje tam darbe kur dirbau ir tai nereikalavo kad mokykla baiges buciau, dabar kai pagalvoju jeigu buciau nelankes tai tokios stiprios SF netureciau ir gal ant turgaus ka nots buciau pardavinejas ir manau daugiau pasiekes negu dabar is pasalpos (ir tevu) gyvendamas, beje dabar jau ir tos nebegaunu nes neigalumas pasibaige.

    Manau kad cia panasiai bus daug kam su mokykla, bet butu idomu isgirst kaip buten jum tas dalykas prasidejo. O jei gimet su SF tai gal nuo mazens ten seimoj kas ne taip buvo... nes jeigu viskas tvarkoj, visi nuo mazens malonus, tai gyvenime nepatyres patyciu, neigiamo vertinimo nezinosi kas tai yra, tai kaip gali bijot to ko dar net nezinai egzistuojant?
    avatar
    lol

    susimąstęs
    Male Pranešimai : 214
    Užsiregistravo : 2011-06-30

    Re: Sociofobijos Priežastys (Jūsų Istorijos)

    Rašyti by lol on Sk. 07 20, 2014 3:57 am

      


    Paskutinį kartą redagavo lol, Sk. 07 27, 2014 9:37 pm. Redaguota 1 kartą
    avatar
    Pipe

    slapstosi
    Male Pranešimai : 61
    Užsiregistravo : 2014-04-06
    Amžius : 27
    Miestas : Vilnius

    Re: Sociofobijos Priežastys (Jūsų Istorijos)

    Rašyti by Pipe on Antr. 07 22, 2014 9:34 am

    Aš negimiau sociofobu, bet visada turėjau socialinių problemų. Tik vaikystėje socialinis atotrūkis buvo mažesnis. Dar prisideda tas, kad maži vaikai nesuteikia tokią didelę reikšmę socialiniam pritapimui. Augant, kuo toliau tuo labiau SF ryškėjo. Dėl SF mažai bendravau, todėl atsirasdavo daugiau socialinių trūkumų, o dėl jų didėjo SF. Toks užburtas ratas susidarė. O darbe visai kitaip, darbe svarbiau atlikti duotą užduotį. Čia viskas aišku ir suprantama, nereikia bijoti, kad pažeisiu kokią nors nerašytą taisyklę. Asmeniniame gyvenime yra daug sunkiau ir vargu ar pavyks ką nors pasiekti ten. Va dėl jo, reikėjo augant dažniau socializuotis.
    avatar
    kryptis

    atsipalaidavęs
    Female Pranešimai : 379
    Užsiregistravo : 2011-11-21
    Miestas : Vilnius

    Re: Sociofobijos Priežastys (Jūsų Istorijos)

    Rašyti by kryptis on Antr. 07 22, 2014 12:46 pm

    Aš irgi turbūt negimiau sociofobe, bet augau sociofobijai palankioje terpėje... Tiek iš tėvo, tiek mamos pusių giminės kažkokie trenkti. Dabar kai pasižiūriu kas antras turi sociofobo bruožo. Tad nereikia stebėtis, kad su giminėm bendrauju labai mažai. Iš vaikystės atsimenu alkoholiką dėdę, kuris visada būdavo atskirai nuo visų, niekada neidavo prie bendro stalo, blaivas vos žodį pratardavo. Pusbrolis, kuris jau metuose yra, beveik nėra dirbęs, iš namų neišlenda.. Ir čia tik maža dalis sociofobiškų asmenybių.

    O aš visada buvau kuklus vaikas, bet draugų turėdavau. Mokyklose prasidėjo visos linksmybės. Kažkodėl būdavau labai nemėgstama. Bendraudavau irgi su visokiais atstumtaisiais. Buvau silpnos sveikatos, daug pamokų praleisdavau. Matyt nuo vaistų labai staigiai išaugau, sustambėjau. Daug kam užkliūdavo mano išvaizda, ypač kai klasiokės buvo tikros gražuolės. Taip pat augau labai neturtingoje šeimoje, vos maistui užtekdavo. Atsimenu klasiokės juokdavosi iš mano batų, megztinio.

    Turbūt baisiausia, kai vienas klasiokas davė į nosį, tiesiog šiaip. Visada būdavo klasiokų, kurie mėgdavo padaužyti panas, aišku ir man kliūdavo. Prieina ir ne iš ne iš to spiria kur nors.

    Prisimenu nuvažiavau į kažkokią ekskursiją, o ten, mažame miestelyje, susipažinau su vietiniu vaikinu. Smagiai prisibendravome. O vienas klasiokas šaipėsi ''kaip į tave gali žiūrėti koks nors bernas''. Vienas iš didesnių sukrėtimų gyvenime buvo, kai nuvažiavau į kaimą ir susipažinau su vietiniais chuliganais. Sulaukiau labai daug komplimentų dėl išvaizdos, siūlymų draugauti. Prisimenu tą vasarą pirmą kartą užsidėjau miniaką, maikutę su gilesne iškirpte Very Happy Vis dar atsimenu desimties laipsių alaus skonį, jausmą, kai protas veikia, o kojos absoliutiškai ne, vieno vaikino kvepalus... Tą vasarą pamačiau, kad gyvenimas nėra tik liūdna egzistencija.

    Kitoje mokykloje sekėsi irgi ne ką geriau. Ypač panos manęs nemėgo, buvo keli klasiokai, kurie važiuodavo ant manęs. Niekada nekviesdavo į tūsus ar kokius susiėjimus, nes pasak jų ''tu juk negeri, tai ką ten veiksi''... Nors klasiokai nemėgo, bet turėjau vaikinų draugų kitoj klasėj. Net per išleistuves buvau ne su savo klase, o su tais kitais iš paralelinės klasės.

    Universitete viskas pradėjo keistis į gerą pusę. Gerai sutariau su grupiokais, su dėstytojais. Bet deja ten ir įvyko didžioji mano gyvenimo krizė... Buvau įsižiūrėjusi vieną vaikiną, visai neblogai sekėsi jį kabinti, bet mačiau, kad jis į mane žiūri tik dėl naudos (kad gauti kokius konspektus ir pan). Kiekvieną dieną eidavom pietauti į valgyklą, galėdavom ištisas valandas ten sedęti ir plepėti. Tuo metu buvau labai nervinga, nesisekė studijos ir vieną dieną nuėjom į tą valgyklą.. Prie mūsų prisijungė kažkokia kita pana, kuri buvo daug įdomesnė pašnekovė nei aš. Jis man pasakė tuo metu ''kiek tu gali viskuo skųstis''. Sėdėjau labai susinervinusi, pavydėjau ir staiga man labai pradėjo drebėti rankos, net nebaigiau valgyti, išbėgau tekina. Mane ištiko pirmoji panikos ataka gyvenime.

    Nuo tos dienos ir prasidėjo mano fobijos.. Kojos nebekeldavau į valgyklą, pradėjau vengti kavinių, barų ir aišku niekur iš namų nebeidavau... Net į univerą nebėjau, net nesuvokiu, kaip aš jį užbaigiau. Kai pamatydavau tą vaikiną iškart pradėdavau drebėti, niekada nebeidavau su juo į valgyklą, nors jis ir kviesdavosi. Jei atsidurdavau kokioje maitinimo įstaigoje tai labai lengvai ištikdavo panikos atakos. Vėliau mano fobijos pradėjo plėtotis kaip kokie sasnovskio barščiai..

    Vienu metu nejaukiai jausdavausi net važiuodama autobusu, bijodavau nueiti į parduotuvę nusipirkti maisto. Gyvenau kaip košmare. Net norėjau sugrįžti į paauglystę, nes jau atrodė, kad blogiau būt nebegali.

    Bet va kažkaip susiėmiau, pradėjau gilintis į savo būsenas, supratau kas man yra. Pradėjau lankytis pas psichologę, atradau šitą forumą. Galiausiai mečiau nemėgstą darbą, nubraukiau viską, ką buvau pasiekusi. Manau panikos atakos buvo ženklas, kad gyvenu ne taip, kaip reikia, ne taip, kaip noriu. Ir jei ne jos, gal šiandien būčiau susiraukusi, visada pavargusi, dirbanti nemėgstą darbą, turėčiau tik kelias drauges.

    O dabar galiu drąsiai sakyti, kad dirbu, darau tai, kas man patinka, turiu daug draugų, pažįstamų, lengvai randu bendrą kalbą su viršininkais. Dažniausiai esu geros nuotaikos, daug šypsausi, moku išklausyti ar pralinksminti žmones, tad nenuostabu, kad visada esu kviečiama į vakarėlius, išvykas ir pan. Žinoma vis tiek esu savotiška ir keistoka, bet čia kaip tik labiau išskirtinumas, nei koks trūkumas. O jei kažkas pabando piktybiškai užkabinti, tai pamatys, kad gaus atkirtį ar į snukį. Girdžiu daug komplimentų dėl išvaizdos, sveriu tiek pat kiek paauglystėje, kai buvau ''stambi''.
    Paskutiniu metu, nuėjusi į kavinę, klausiu sociofobijos ''o kur tu dingai???'' Very Happy Dar ilgą kelią reikės nueiti, kad iki galo ''pasveikčiau'' nuo savo sociofobijos, išaugčiau kompleksus, išmokčiau būti ''normali'', bet žinau, kad jei ir toliau dėsiu pastangas, tikrai pasieksiu visus savo tikslus Smile

    Sorry, kad taip įsijaučiau :DDDD
    avatar
    skaitmuo

    pabaisa
    Female Pranešimai : 266
    Užsiregistravo : 2011-01-30
    Amžius : 28

    Re: Sociofobijos Priežastys (Jūsų Istorijos)

    Rašyti by skaitmuo on Antr. 07 22, 2014 10:05 pm

    Ačiū, Kryptie. Buvo įdomu skaityti
    avatar
    zezan

    Pranešimai : 7
    Užsiregistravo : 2013-05-23

    Re: Sociofobijos Priežastys (Jūsų Istorijos)

    Rašyti by zezan on Pen. 07 25, 2014 2:31 pm

    Na mano tai nuo mokyklos prasidėjo. Pradžioj pamenu buvau kaip tik su bendramžiais labai kalbus bendraudavau labai draugiškas buvau ir atviras, tik kad su suaugusiais bijodavau kalbėt. O atėjo dienos kai mano atvirumo žmonės pasinaudojo visu mano gerumo sąžiningumu ir aišku dar tyčiojosi, tai taip ir išsivystė šita nesąmonė man. Aišku dabar stipriai man apmažėjus ta sociofobija dabar jau ir gyvenimas daug geresnis jau viskas geriau negu iš pradžių buvo.O šitą baime manau kaip ir viskas galima įdedant daug pastangų įveikti, tiktais svarbiausia nereikia pradėti eiti į dideles grupeles ir ten įsidrasinti reikia nuo mažų socialinių bendravimų pradėt pvz: paklaust kiek valandų ar kažko tokio nepažįstamo gatvėj po daug tokių klausinėjimų pradėsit drasiau jaustis, o tada galima ir kažką sudėtingesnio galvot.

    Sponsored content

    Re: Sociofobijos Priežastys (Jūsų Istorijos)

    Rašyti by Sponsored content


      Dabar yra Št. 09 23, 2017 8:45 am